Annos balsas

Mano vardas Anna Lucia, bet visi mane vadina Anna. Kiek man metų? Esu 90 metų jaunuolė.

Gyvenu ten, kur gimiau – Reggio Emilia. Mano vaikystė buvo puiki, nors prisiminimuose apie ją karas, žinoma, visada iškyla. Mama kasdien turėdavo kepti duoną, nes po kūlimo sargybiniai surinkdavo kviečius, kiekvienam iš mūsų palikdami vos po porą uncijų. Todėl turėjome itin saugotis, kad nieko neiššvaistytume. Tais metais gausa buvo neįsivaizduojama, tačiau niekada nebadavome.

Prisimenu mamą Olgą, kurią visi vadindavome Stella, dažnai besisukančią virtuvėje, gaminančią tagliatelle, cappelletti... Prisimenu, kaip ji minkydavo tešlą ir mokydavo mane ją kočioti. Dešimties su puse metų mergaitei stalas buvo per aukštas, todėl kaskart turėdavau užlipti ant taburetės. Mama plaudavo indus, o brolis juos šluostydavo. Man, jauniausiai, tekdavo stalo įrankiai ir visa, kas nedūžta. Prieš daugelį metų, tą vakarą, kai šv. Liucija pripildo vaikų kojines saldumynų ir saldainių, visai nenorėjau padėti. Neklausiau ir mamos perspėjimų: „Žinok, šv. Liucija tave stebi!“ Kitą rytą pabudau anksčiau už Luigi ir nubėgau prie kojinės, kurią iš vakaro buvau palikusi šv. Liucijai. Tačiau, didžiausiai mano nuostabai, ji buvo tuščia. Kadangi brolio kojinė buvo tokios pačios spalvos ir iš tokio pat audinio, nusprendžiau jas sukeisti, kol visi dar miegojo. Tik nepastebėjau, kad Luigi kojinė buvo gerokai ilgesnė už manąją! Mane iškart pričiupo, tačiau už tai nenubaudė. Pasidalijome brolio gautais saldumynais. Žinoma, Luigi tuo visai nesidžiaugė.

Bėgant metams, kai jau turėjau savo vaikų, šv. Liucijos dienos išvakarėse pagal tradiciją ruošdavome įdarą tortelli, kuriuos gamindavome Kalėdoms. Virdavome kaštonus, gamindavome džemą, į jį dėdavome tarkuotos citrinos žievelės, sultaninių razinų, šokolado, o vėliau net kavos. Puodas buvo toks didelis, kad net netilpdavo į šaldytuvą, todėl palikdavome jį atvėsti balkone. Likusios vienos, dukros su šaukštais išeidavo į šaltį slapčia jo paragauti. Jos manė, kad niekada nepastebėsiu, tačiau aš visada žinojau. Dar ir todėl jo gamindavau tiek daug.

Turime daugybę šeimos receptų, pavyzdžiui, pasta rasa , kurią gaminame prieš dieną, arba „tagliatelle pyragą“, kurį dukra vadina „sviesto koncentratu“. Mano močiutė labai mėgo zuppa di pane – sriubą iš sužiedėjusios duonos. Vaikystėje girdėdavau, kaip ji sakydavo mamai: „Stella, man nieko negamink. Pasigaminsiu panèda.“ Ir aš bėgdavau į viršų, nes žinojau, kad visada atsiras ir man. Iš visų mūsų šeimos tradicinių patiekalų vienas apie mus pasako ypač daug. Tai mamos receptas: aliejuje kepti gnocco tešlos pyragėliai su mangoldų iš daržo įdaru. Kodėl kepti aliejuje? Nes visi žino, kad taip keptas maistas daug skanesnis. Šį patiekalą ji vadindavo erbazzoncini, ir pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kuriam jis nepatiktų.

Mano dukros iki šiol juos gamina savo vaikams, nes perduoti šeimos receptus – tai tarsi grįžti prisiminimų takais ir branginti savo mamų žodžius, kad niekada jų nepamirštume. Todėl prieš kelerias Kalėdas nusprendžiau šiuos receptus užrašyti ir padovanoti savo anūkams. O atviruke parašiau:

Jei tavo skonis niekada nepasikeis, norėčiau, kad turėtum mano receptus.
Smagaus gaminimo.
Su meile,
Močiutė Anna

Annos receptai: erbazzoncini fritti (aliejuje kepti erbazzoncini)

Ingredientai

Gnocco pyragėlių tešlai
1 kg miltų
4 arbatiniai šaukšteliai druskos
5-6 valgomieji šaukštai alyvuogių aliejaus
½ litro pieno

Erbazzoncini
1 kg mangoldų arba špinatų
3-4 valgomieji šaukštai alyvuogių aliejaus
150 g Parmigiano Reggiano sūrio
Smulkintos petražolės ir česnakai
Druska

Gaminimo eiga

Gnocco pyragėlių tešlai
Suminkyk visus ingredientus ir palik tešlą vieną valandą pailsėti.

Erbazzoncini
Trumpai apkepk mangoldus ir špinatus, tada kartu smulkiai sukapok. Kepk juos keptuvėje su aliejumi 10 minučių. Nukelk nuo ugnies, sudėk petražoles bei sūrį ir pasūdyk pagal skonį.
Iš pyragėlių tešlos, kuri neturi būti per plona, formuok tortelli, sandariai užspausdamas visus kraštus ir sužnybdamas per vidurį. Gausiame aliejuje gruzdink po kelis erbazzoncini vienu metu.

Autoriai:
Teksto autorė – Carlotta Fiore
Nuotraukos autorius – Diego Rosselli